Rūšiavimo indeksas parodo, kiek atliekų, kurios turėtų būti rūšiuojamos, vis dar išmetama į mišrias atliekas ir kaip šis kiekis keičiasi laikui bėgant.

Pastebėta, kad 2025 m. vienas Vilniaus regiono gyventojas per metus vidutiniškai išmetė 240 kilogramų mišrių komunalinių atliekų. Siekiant stebėti rūšiavimo situaciją regione, buvo įvestas „Rūšiavimo indeksas“.

Trijų kategorijų duomenys (t.y. maisto, pakuočių ir tekstilės atliekų) kiekvieną metų ketvirtį apibendrinami į bendrą pažangos rodiklį. Tai leidžia įvertinti gyventojų rūšiavimo įpročių pokyčius ir matyti, kokią pažangą jie daro.
Santykinis „Rūšiavimo indeksas“ apskaičiuojamas atsižvelgiant į:
Taip nustatoma tendencija – ar rūšiavimo efektyvumas gerėja, ar prastėja, lyginant su ankstesniais laikotarpiais.

Kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau gyventojai rūšiuoja atliekas, palyginti su ankstesniais laikotarpiais.
bendri ketvirčių indekso balai viršija 2024 metų rezultatus. Vis dėlto pastebima ir tam tikrų iššūkių, ypač dėl didėjančių tekstilės atliekų kiekių.
Pozityvi tendencija Vilniaus regione fiksuojama maisto atliekų, kurios tyrimų metu randamos mišrių komunalinių atliekų sraute, kategorijoje. 2025 metų rudenį mišriose komunalinėse atliekose fiksuotas rekordiškai mažiausias maisto atliekų kiekis per indekso matavimo istoriją – 37,3 kilogramai. Maisto atliekų mažėjimas mišrių komunalinių atliekų konteineriuose, žvelgiant iš aplinkosaugos ir atliekų tvarkymo perspektyvos – itin gera tendencija. Tai mažina atliekų drėgmę, kitų atliekų užterštumą. Kuo mažiau maisto atliekų – tuo didesnės galimybės kokybiškai atskirti mišriose komunalinėse atliekose esančias naudingas antrines medžiagas ir jas perdirbti arba kitaip panaudoti. Maisto atliekų mažėjimas taip pat gali būti siejamas ir su atsakingesniu maisto vartojimu.

2025 metais Vilniaus regione pasiektas geriausias pakuočių atliekų kiekio rodiklis mišriose komunalinėse atliekose per visą stebėjimo laikotarpį – 2025 m. rudens laikotarpiu pakuočių mišriose komunalinėse atliekose fiksavome 63 kilogramus. Naujausi duomenys patvirtina, kad judame teisinga kryptimi. Ši tendencija rodo augantį gyventojų supratimą, kad pakuočių atliekas – popierines, plastikines, stiklines ar medines – būtina atskirti dar namuose ir mesti tik į joms skirtus rūšiavimo konteinerius. Svarbu pabrėžti ir ekonominį aspektą: pakuotėms patekus į mišrių komunalinių atliekų srautą – jų atskyrimas tampa sunkesnis, o pats tvarkymas gyventojams faktiškai kainuoja antrą kartą, nes atskirai (rūšiavimo konteineriuose) surinktų pakuočių atliekų sutvarkymą finansuoja prekes į rinką tiekiantis verslas.

Šioje atliekų kategorijoje tendencija – mažiau džiuginanti. 2025 metų rudenį fiksuotas rekordinis tekstilės atliekų kiekis mišriose komunalinėse atliekose per visą laikotarpį – 31,2 kilogramų. Tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad tekstilės atliekų srautai auga ir dėl didėjančio vartojimo šioje kategorijoje – vis dar daug perkama, greitai naudojama ir neilgai tarnaujantys drabužiai gana sparčiai tampa atliekomis. Didelę įtaką tam daro vadinamoji greitoji mada, kai rinkai siūlomi žemos kokybės, trumpalaikiai tekstilės gaminiai. Nors daugelyje viešų vietų jau įrengti specializuoti tekstilės atliekų konteineriai ir sudarytos kitos rūšiavimo galimybės, reikšminga dalis tekstilės atliekų vis dar patenka į mišrių komunalinių atliekų srautą, taip prarandant galimybes ją perdirbti ar panaudoti pakartotinai.


Skaičiuojama, kad vieniems marškinėliams pasiūti reikia 2700 litrų gėlo vandens – jo užtektų vieno žmogaus geriamojo vandens poreikiams patenkinti pustrečių metų.

Europos sąjungos (ES) duomenimis, mažiau nei pusė dėvėtų drabužių surenkama pakartotiniam naudojimui arba perdirbimui. Tik 1 proc. drabužių perdirbama į naujus drabužius – technologijos, kurios leistų perdirbti drabužius į pirminius pluoštus – dabar dar plėtojamos.
Lietuvoje veikiantys gamintojai ir importuotojai vien 2025 metais į rinką išleido apie 50 tūkst. tonų plastiko pakuočių, kurių didelė dalis tampa atliekomis per itin trumpą laiką. Pakuočių likimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar jos atskiriamos teisingai ir švarios – tik tada jos gali būti perdirbtos ir grįžti į žiedinę ekonomiką. Neatskirtos ar užterštos pakuotės – didina tvarkymo kaštus ir tampa prarasta galimybe sumažinti naujo plastiko gamybą bei poveikį aplinkai.
Atsakingas vartojimas – pagrindinis ir efektyviausias būdas mažinti visų atliekų susidarymą, nes didžiausias poveikis aplinkai atsiranda dar prieš daiktui tampant atlieka. Atliekų sektoriaus siekis šiandien – ne tik surinkti ir sutvarkyti, bet vis labiau skatinti gyventojus ir verslą rinktis ilgaamžius sprendimus, pakartotinį naudojimą ir mažesnį perteklinį vartojimą.